XIX a. pab. ženklina tą etapą, kai prasidėjo miesto gyventojų pažintis su nuolatiniu viešuoju transportu, kuris, bent jau konceptualiai, panašus į dabartinį. Tiesa, tik konceptualiai, nes pagrindinė transporto priemonė tuo metu vis dar buvo patikimieji arkliai.

1893 m. vasarą iškilmingai atidaryta pirmoji arklinio tramvajaus – „konkės“ – linija Žaliasis tiltas – Geležinkelio stotis, o netrukus po to ir dar dvi linijos: Užupio tiltas – Lukiškių aikštė bei Katedros aikštė – Antakalnis. Kasdien trimis maršrutais kursuodavo vidutiniškai 28 vagonai, kuriuos traukė 122 arkliai, o tramvajų aptarnaudavo daugiau kaip 150 darbininkų. Tramvajai veikdavo nuo 7 val. ryto iki 22 val. vakaro, o tokio tramvajaus greitis tais laikais paprastai būdavo 12 varsų (apie 13 kilometrų) per valandą. Bilieto kaina buvo 5 kapeikos, tačiau vėliau atsirado ir persėdimo bilietai, mėnesinės knygelės, pigesni bilietai ir t.t.

Įdomu tai, jog po lietaus gatvėmis lekiantys diližanai piktino nuolat aptaškomus miestiečius, todėl 1899-aisiais miesto dūma priėmė nutarimą, kad vežimai su guminėmis padangomis po lietaus ir palaisčius gatves važinėtų tik arkliams žingsniuojant.

Arklinio transporto veiklą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.