Tarpukariu automobilizacijos tempai dar ilgai buvo minimalūs: 1930 metais Vilniaus krašte registruoti 157 lengvieji automobiliai,  63 sunkvežimiai ir 39 motociklai. Akivaizdu, kad prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas stipriai pristabdė motorinių transporto priemonių augimą ir bendra situacija tapo stagnuojanti. Atitinkamai dėl karo nukentėjo ir viešasis transportas: 1941 metų vasarą, prasidėjus karui, miesto autobusais pasitraukė sovietai, todėl miesto susisiekimas grįžo prie vežikų paslaugų.

Pasibaigus karui, 1945 m., Vilniuje važinėjo šiek tiek daugiau nei 160 vežikų, tad iškart po karo sostinėje vis dar dominavo nemotorinis transportas. Tačiau pokario metais viešasis transportas Lietuvos sostinėje turėjo iš esmės susikurti iš naujo. Šio naujojo etapo pradžia laikoma 1946 m. kovo 13 diena, kuomet atidarytas pirmasis reguliarus autobusų maršrutas Žvėrynas – Geležinkelio stotis ir į gatves išriedėjo jau motorinis transportas – pirmieji pokario autobusai. Apskritai Vilniaus miesto keleivių susisiekimo kontora turėjo 17 senų trofėjinių autobusų. 1950 m. sostinėje veikė jau dešimt autobusų linijų.

Ir nors vėliau, siekiant efektyvinti viešąjį transportą, Vilniuje atidarytos dar dvi autobusų stotys, tapo aišku, kad ilgainiui vien autobusų maršrutų mieste nepakaks.