Pastaruosius (skaičiuojama iki 2004 metų) penkiolika metų Vilniuje galime apibūdinti kaip pasyvios stebėsenos ir nereglamentuotos veiklos laikotarpį. Per juos visi didieji Lietuvos miestai persipildė automobiliais, atsirado ryškūs ekonominiai bei socialiniai regionų skirtumai, o sostinės plėtrą į savo rankas perėmė privatus sektorius. Tačiau šis procesas toli gražu ne visais atvejais atstovavo tikruosius miestiečių interesus – viešosios erdvės, jų infrastruktūra ir įranga paseno, atsirado ištisi rajonai, tiek socialiai, tiek fiziškai izoliuoti nuo bendros miesto sistemos.

Pastarųjų kelių dešimtmečių pastangos kurti pėsčiųjų zonas ar gatves, dviračių takus, mokamą įvažiavimą į senamiestį, viešojo transporto parko atnaujinimą, naujas jo bilietų bei reguliavimo sistemas žengė teisinga linkme, tačiau Vilnius vis vien tapo gerokai mažiau mobilus nei praeityje ir pasidarė panašesnis į kitas pernelyg automobilizuotas šalis.

Anksčiau buvęs miestiečiams itin svarbus, per šį laikotarpį viešasis transportas neteko savo dominuojančio vaidmens. 2002 m. autobusų keleivių skaičius sudarė tik 36 proc. analogiško skaičiaus 1993-aisiais. Šį milžinišką nuosmukį galima paaiškinti tuo, jog per tą patį laikotarpį automobilių Vilniuje padaugėjo 2,2 karto. Akivaizdu, jog miesto transportas vilniečiams tapo nebepatogus ir vietoje jo apsimokėjo rinktis nuosavus automobilius. Tuo pačiu tik gilėjo mikrorajonų socialinė ir ekonominė atskirtis – kol vieni pritraukė vis daugiau investicijų, prastėjant susisiekimui bei infrastruktūrai, kituose gyvenimo kokybė kasmet tik krito.

Tad šiuo periodu gilėja atskirtis tarp skirtingų visos šalies ir tuo pačiu Vilniaus regionų išsivystymo. Kasmet 1,5-2,7 proc. sumažėjantis viešojo transporto maršrutų skaičius tik įrodo didėjančią prarają tarp rajonų. O tai paliečia ne vien tiesiogiai su tuo susiduriančius miestiečius, bet kiekvieną Vilniaus gyventoją – taip mieste nuolat jaučiamos spūstys, didėja tarša bei triukšmas, kelionė viešuoju transportu tampa vis sudėtingesnė bei ilgesnė, o populiarėjantiems automobiliams trūksta vietos.

 

Šio skyrelio informacija parengta remiantis ir Pranciškaus Juškevičiaus, Marijos Burinskienės, Gražvydo Mykolo Paliulio ir Kristinos Gaučės parengta knyga „Urbanistika: procesai, problemos, planavimas, plėtra“.