Anksčiau žmonių samprata apie transportą ir susisiekimą buvo kitokia nei šiandien, tačiau tai stipriai lėmė ir tuometiniai susisiekimo būdai. Per nepilnus kelis šimtus metų, radikaliai keičiantis transportui, keitėsi ir žmonių mąstymas: vaikščiojimas visur pėsčiomis palaipsniui virto priklausomybe nuo automobilių.   

XIX a. Vilniuje žmonių susisiekimui ir prekių gabenimui buvo naudojami stiprūs dvikinkiai vežimai – brikai – arba paprasti vienkinkiai valstiečių vežimai. Turtingieji važinėjo karietomis arba jodinėjo arkliais, o neturtingi miesto gyventojai vežikais beveik nesinaudojo ir krovinius gabendavo patys arba samdydavosi nešikus.

1862 m. nutiesus geležinkelį Petrapilis – Varšuva Vilniuje atsirado pirmasis viešas keleivių transportas – diližanai. Diližanu, kurį traukė keturi arkliai, vienu metu galėdavo važiuoti 10 keleivių. Vėliau atsirado vežimai su guminėmis padangomis.

XIX a. pabaigoje pasirodė ir pirmieji dviračiai, tačiau pagrindinėmis gatvėmis jais važinėti buvo uždrausta. Nors aplinkui miestą ši transporto priemonė sparčiai populiarėjo, pačiame Vilniaus centre išvysti dviratį buvo labai retas reiškinys. Populiariausi dviračiai Lietuvoje iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagaminti Vokietijoje ir Anglijoje. Tiesa, XIX a. pabaigoje dviračio įsigijimas daugeliui buvo prabanga, mat jo kaina ne vienam buvo sunkiai įkandama.